8 EMDR terapijos stadijos
- Ksenija Čunichina
- Jan 13
- 3 min read
EMDR (akių judesių desensibilizavimo ir perdirbimo) terapija daugeliui žmonių atrodo paslaptinga: „Ar aš turėsiu iš naujo išgyventi traumą?“, „Ar reikės viską detaliai pasakoti?“, „Kas tie akių judesiai ir kodėl jie padeda?“ Dažnai ramiausia tampa tada, kai aiškiai suprantame procesą. EMDR nėra improvizacija. Tai struktūruota terapija, kuri vyksta nuosekliai, saugiai ir jūsų tempu. Žemiau aprašau, kaip paprastai atrodo EMDR kelias mano kabinete – per aštuonias stadijas.
Pirmoji stadija – tai mūsų pažintis su jūsų istorija. Skiriame laiko suprasti, kas atvedė jus į terapiją: kokie simptomai vargina, kokiose situacijose jie sustiprėja, kas padeda, o kas išmuša iš pusiausvyros. Kartais problema aiški nuo pirmo susitikimo, kartais ji išryškėja palaipsniui. Šioje vietoje man svarbu ne tik „kas įvyko“, bet ir kaip tai veikia jūsų kasdienybę: miegą, santykius, savivertę, kūną, gebėjimą jaustis saugiai. Kartu pradedame sudaryti tikslų ir temų žemėlapį – tarsi maršrutą, kuriuo judėsime, kad neprarastume krypties.
Antroji stadija – pasirengimas ir saugumas. EMDR neveikia „per jėgą“. Ji veikia dėl nervų sistemos gebėjimo išlikti kontaktuojant su sunkiais dalykais. Todėl prieš pradedant perdirbimą dažnai mokomės stabilizacijos: kaip grįžti į „čia ir dabar“, kaip reguliuoti įtampą kūne, kaip saugiai „padėti į šalį“ tai, kas per stipru šiai dienai. Čia atsiranda pagalbiniai įrankiai, pvz., „konteinerio“ ar "ramios vietos" pratimai, kvėpavimo ar dėmesingumo pratimai, jūsų asmeniniai resursai. Kartais ši stadija užima daugiau laiko, nei pats perdirbimas. Tai – saugumo pamatas, kuris išlaiko visą procesą.
Trečioji stadija – tikslinio perdirbimo epizodo (target) pasirinkimas. EMDR terapijoje mes nesiekiame „perdirbti viso gyvenimo“. Mes pasirenkame konkrečią patirtį, kuri, atrodo, yra susijusi su dabartiniais simptomais. Tai gali būti aiškus prisiminimas, situacija iš santykių, epizodas iš vaikystės, netikėta netektis, gėdos akimirka, o kartais – tik kūno pojūtis ar emocinis „mazgas“, kuris neturi ryškaus vaizdo. Kartu įvardijame, koks vaizdinys ar momentas geriausiai atspindi problemą, kokia neigiama mintis apie save tuo metu kyla (pvz., „aš kalta“, „aš bejėgis“, „aš privalau“), kokią emociją ji užkuria ir kur tai jaučiate kūne. Taip pat pasirenkame teigiamą įsitikinimą, kuris būtų sveikesnis ir labiau atitiktų realybę (pvz., „aš turiu teisę pasirūpinti savimi“, „aš dabar esu saugi“, „aš galiu rinktis“). Ši stadija dažnai atneša daug aiškumo – staiga problema tampa konkrečiu "taikiniu".
Ketvirtoji stadija – desensibilizacija, arba perdirbimas su dvišale stimuliacija. Tai ta dalis, kuri labiausiai siejama su akių judesiais, tačiau stimuliacija gali būti ir kitokia, pvz., lengvas tapšnojimas. Dirbame trumpomis serijomis: jūs sutelkiate dėmesį į pasirinktą taikinį, aš taikau dvišalę stimuliaciją, o po kiekvienos serijos paklausiu, ką pastebėjote. Kartais kyla vaizdiniai, kartais – mintys, emocijos, kūno pojūčiai, kartais – viskas iš karto. Svarbiausia – nereikia „daryti teisingai“. Jūsų užduotis yra stebėti, kas kyla, ir leisti procesui vykti. Mano užduotis – sekti procesą, išlaikyti saugumą ir reguliuoti tempą. Jūs visuomet galite sustabdyti, sulėtinti ar pakeisti stimuliacijos būdą. EMDR nėra „ištvermės testas“. Tai procesas, kuriame mes ieškome pakankamai intensyvaus kontakto su patirtimi, kad vyktų pokytis, bet ne tiek, kad patyrimas panardintų į praeitį tiek, kad išmuštų iš dabarties.
Penktoji stadija – teigiamo įsitikinimo įdiegimas. Kai emocinis krūvis sumažėja, mes grįžtame prie teigiamo įsitikinimo ir tikriname, kaip jis „skamba“ jūsų viduje. EMDR tikslas – ne tik nuslopinti simptomą, bet ir padėti smegenims sukurti naują, labiau realistišką vidinį pasakojimą apie save. Šioje stadijoje dvišalė stimuliacija padeda „įtvirtinti“ naują suvokimą: kad dabar jūs galite rinktis, kad jūs turite teisę į ribas, kad jūs esate vertinga net tada, kai nesate tobula ar nepatinkate visiems.
Šeštoji stadija – kūno skenavimas. Net kai galvoje viskas atrodo aišku, kūnas kartais dar „laiko“ likučius: įtampą, gumulą gerklėje, spaudimą krūtinėje, pykinimą, sunkumą. Todėl mes sąmoningai pereiname per kūną ir pasižiūrime, ar liko kažkas, kas vis dar reaguoja į prisiminimą ar įsitikinimą. Jei liko – su tuo dar švelniai dirbame. Mano patirtis rodo: kai kūnas paleidžia, atsiranda tikrasis lengvumas. Ir tai stipriai skiriasi nuo intelektualaus supratimo.
Septintoji stadija – užbaigimas. Kiekvieną susitikimą uždarome taip, kad jūs išeitumėte kuo stabiliau. Ne visada įmanoma „užbaigti“ darbą su taikiniu per vieną sesiją – ir tai normalu. Tokiu atveju pasirūpiname saugiu užbaigimu iki kito karto: grįžtame į dabartį, naudojame stabilizacijos priemones, susitariame, kaip pasirūpinti savimi po sesijos. Kartais rekomenduoju paprastus dalykus: daugiau vandens, ramesnį vakarą, mažiau stimuliacijos, stebėti sapnus ar emocinius svyravimus.
Tikslas – kad procesas vyktų toliau, bet jūs jaustumėtės saugiai.
Aštuntoji stadija – pakartotinis įvertinimas kito susitikimo pradžioje. Pradedame nuo patikrinimo: kaip jautėtės po praėjusios sesijos, kas pasikeitė, kas pasirodė tarp susitikimų, ar sumažėjo simptomai, ar iškilo naujų minčių ar prisiminimų. Kartais paaiškėja, kad tas pats taikinys dabar kelia mažesnį distresą, kartais – kad išryškėjo gilesnis sluoksnis, kurį verta įtraukti į planą. Tai padeda judėti kryptingai, nes EMDR procesas dažnai „atneša“ medžiagą, kurią svarbu įprasminti ir integruoti.
Jeigu svarstote EMDR, noriu, kad prisimintumėte
Šis metodas remiasi mūsų įgimtu savygydos gebėjimu. Mūsų psichiką turi viską, kad su nedidele išorine pagalba susireguliuotų. Vis dėl to, savarankiškai EMDR taikyti nerekomenduojama.
Comments